Pasibaigė jubiliejinis – 10-asis Mini futbolo lygos sezonas, tad kviečiame susipažinti su ryškiausiomis MFL legendomis. Penktoje Legendų rubrikos dalyje pakalbinome pirmąjį MFL čempionato 100-ukininką – Simą Sakaitį.

Taip, jūs perskaitėte teisingai. Pirmuoju žmogumi MFL čempionatuose pasiekusiu simbolinę 100 pelnytų įvarčių ribą tapo ne po pusšimtį golasų vien 2013 metais sukalę Ernestas Česonis ar Martynas Rašinskas, bet FK Futbolistai (vėliau komanda pasivadino SIGNALIZACIJA.LT) puolėjas Simas Sakaitis.

Link savo 100-uko Simas ėjo nuosekliai ir nesiblaškydamas. Debiutiniame MFL čempionate 2013 metais jis pelnė 32 įvarčius, 2014 m. MFL B divizione sumušė 37, o 2015 m. – vieningame MFL čempionate įmušė 31 įvartį. Būtent 2015-ieji tapo ryškiausiais S. Sakaičio karjeros MFL čempionatuose metais, nes jis ne tik pirmasis pelnė 100 įvarčių, bet ir tapo rezultatyviausiu čempionato futbolininku, o su komanda iškovojo bronzos medalius. Beje, reikia pastebėti, kad 100-ąjį įvartį Simas pelnė paskutinėse 2015 m. sezono rungtynėse, o 100-ukui pasiekti jam užteko 48 rungtynių.

2016-2017 ir 2019 metais SIGNALIZACIJA.LT žaidė MFL B divizione, Simas per trejus metus į savo sąskaitą įsirašė dar 53 įvarčius. Nors 2019 metais rezultatyviausių B diviziono žaidėjų lenktynėse 23 įvarčius pelnęs S. Sakaitis nusileido tik Danieliui Šaputko ir Ramūnui Radavičiui, o SIGNALIZACIJA.LT 12 komandų turnyre užėmė solidžią 6 vietą, tačiau tai buvo paskutinis šios ekipos pasispardymas MFL čempionatuose.

Po 2019 m. sezono MFL aikštynuose nepasirodė ir S. Sakaitis. Per 99 rungtynes A ir B divizionuose 153 įvarčius pelnęs žaidėjas atsisveikino su futbolu ir grįžo ten, kur ir pradėjo savo karjerą – į ledo ritulio aikštelę. „Paskutiniais metais futbolas tapo labai skausmingu užsiėmimu, kamavo traumos, po rungtynių ar treniruočių reikėdavo kelių dienų, kad atsigaučiau. Ir taip buvo ne tik man, bet ir kitiems komandos nariams, ypač vyresniems žaidėjams, su kuriais ir pradėjome žaisti MFL pirmenybėse. Bandėme pritraukti jaunimą, bet jiems trūko motyvacijos, o man trūko noro prieš kiekvienas rungtynes įkalbinėti juos ateiti ir pažaisti futbolą. Tad galiausiai nusprendėme nebesikankinti. Atsisveikinęs su futbolu vėl grįžau prie ledo ritulio ir su keliais bičiuliais įkūrėme „Dariaus ir Girėno“ ledo riulio lygą, kurioje žaidžia buvę profesionalūs ledo ritulininkai ir paprasti mėgėjai. Įdomiausia, kad grįžus ant ledo pranyko visi kojų ar nugaros skausmai, kurie stipriai apkartino paskutinius metus MFL varžybose“, – teigė S. Sakaitis.

Tad visgi kuri sporto šaka jums buvo pagrindinė – futbolas ar ledo ritulis?

Esu iš Rokiškio, nuo mažens lankiau ledo ritulio treniruotes, bet Rokiškyje ant tikro ledo treniruodavomės vos kelis mėnesius, o visą likusį laiką bėgiodavome, ugdydavome fizines savybes ir žaisdavome futbolą. Kitaip sakant, aš niekada nelankiau futbolo treniruočių, bet šiltuoju metų laiku su komandos draugais žaisdavau futbolą, o žiemomis – tik ledo ritulį.

Studijuodamas Vilniuje taip pat tęsiau ledo ritulininko karjerą, teko žaisti ir Elektrėnų „Energijos“ komandoje, ir Lietuvos rinktinėje. Tačiau po studijų vėl prisiminiau futbolą ir ilgą laiką sėkmingai derinai šį žaidimą su ledo rituliu.

Simai, kokia buvo pirmoji pažintis su MFL? Kas atvedė į šią lygą?

Su MFL susipažinome su draugais žaisdami Antakalnyje, mažojoje aikštelėje. Pamenu, kad baigę studijas ieškojome galimybių toliau sportuoti, nusprendėme žaisti futbolą. Iš pradžių žaidėme tik tarpusavyje, o kai susikūrė MFL – įsitraukėme į jos varžybas. Jei neklystu, iš pradžių sudalyvavome kažkokiame MFL vienos dienos turnyre, o kai sužinojome, kad bus rengiamas ir čempionatas – nusprendėme, kad reikia ir jame išmėginti savo jėgas. 

Pirmas sezonas buvo savotiškas: dalyvavo nedaug komandų, gan skirtingo pajėgumo, visą laiką žaidėme Antakalnyje, mums patiko – ir pasilikome. Mūsų komandos branduolį sudarė Marius Latvėnas, Vitalijus Burinas, Vincas Serva, Aurimas Butavičius, Darius Kelečius. Kadangi iš pradžių turėjome problemų rinkdami pavadinimą, tai nusprendėme vadintis FK Futbolistai, o vėliau sugalvojome, kad reikia pareklamuoti draugų įmonės pavadinimą – ir tapome SIGNALIZACIJA.LT.

Į MFL varžybas atėjote būdamas 28-29 metų. Ir iš karto tapote vienu rezultatyviausių čempionato žaidėjų. Tai visgi gal nebuvote tik eilinis futbolistas?

Aš niekada nelankiau jokio futbolo būrelio, specialiai nesimokiau šio žaidimo subtilumų, tiesiog žaisdavau kaip mokėjau ir sugebėjau. Kadangi ledo ritulyje visada buvau puolėjas, tai ir futbolo aikštelėje užėmiau šią poziciją. Ledo ritulys – kovinga sporto šaka, reikalaujanti gero fizinio pasirengimo, šios savybės man padėjo ir futbolo aikštelėje. 

Per pirmus tris sezonus MFL čempionatuose pelnėte 100 įvarčių. Ar galite išskirti įsimintiniausią, gražiausią, svarbiausią?

Absoliuti dauguma mano įvarčių buvo darbiniai, neįsimintini. Aš buvau greitas, fiziškai stiprus, visada kovodavau iki galo, lipdavau per galvas, kaip ledo ritulyje. Gal dar ir šiokią tokią puolėjams būdingą įvarčių uoslę turėjau, dažnai pasisekdavo atsistoti ten, kur atšokdavo kamuolys. Bet kažkokių išskirtinių savo įvarčių nepamenu. 

Atskirai paminėti galima nebent tą 100-ąjį įvartį. Buvo paskutinės čempionato rungtynės, prieš tai MFL vadovas Tomas Butkus pasakė, kad man iki 100-uko trūksta 4 įvarčių, tad visa komanda stengėsi, kad aš kuo daugiau įmuščiau – ir kai pelniau 4-ą, visi supuolė sveikinti. Bet pats įvartis nebuvo kažkuo įspūdingas, eilinis darbinis įvartis. Kaip ir dauguma.

Beje, jūs 2014 metais vieneriose rungtynėse įmušėte net 11 įvarčių. Kaip pavyko pasiekti tokį rezultatą?

Už tai galima padėkoti priešininkams. Jie nebuvo patys stipriausi varžovai, žaidė futbolą savo malonumui, nenorėjo darbuotis gynyboje, o man tąsyk labai sekėsi, tikriausiai sumušiau viską, ką tik galėjau. 

Ar galima šias rungtynes vadinti įsimintiniausiu jūsų MFL karjeros maču?

Nelabai. Man asmeniškai įsimintiniausios yra 2019 m. vykusios rungtynės su FK Barbakanu. Tą sezoną Barbakanas buvo stipriausia B diviziono komanda, jos gretose žaidė Ramūnas Radavičius, Haroldas Tamulynas, Audrius Dilys, jie per visą sezoną patyrė tik vieną pralaimėjimą – ir tą patį žaisdami su mumis. Pamenu, kad tada laimėjome 5:1, įmušiau du įvarčius, bet svarbiausia, kad niekada patys rimtai nežaidę futbolo sugebėjome aplošti buvusius profesionalus.

Įsiminė ir antros to sezono rungtynės su Barbakanu. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2, o man bene paskutinę minutę pavyko išlyginti rezultatą ir išplėšti tašką. Manau, kad tai galėtų būti ir svarbiausias mano įvartis MFL varžybose.

2019 metais MFL B divizione buvote trečias tarp rezultatyviausių žaidėjų, komanda užėmė 6 vietą, vieninteliai sugebėjote atimti taškus iš nugalėtojų. Bet tai buvo paskutinis jūsų sezonas MFL varžybose. Kodėl?

Visų pirma, komandos senbuvius vis stipriau kamavo traumos, sveikatos problemos, kažkas išvyko iš Lietuvos, kažkas nebegalėjo žaisti futbolo. Mėginome pritraukti į komandą jaunimą, bet jie nerodė didelio noro žaisti, reikėjo nuolat juos įkalbinėti, stumti į aikštelę. Galiausiai pamatęs, kad nėra nei komandos, nei noro, nusprendžiau, kad užtenka. Tiesa, pats dar bandžiau pažaisti, bet tas žaidimas per skausmus irgi nedžiugino. Malonumo tikrai buvo labai mažai. Ir turiu pasakyti, kad iki šiol futbolo nepasiilgau.

Tad apie sugrįžimą į MFL ar futbolą nėra net kalbos?

Manau, kad taip. MFL'e man neblogai sekėsi, pelniau daug įvarčių, o ir su komanda, pagal tai kokie žaidėjai buvome, pasiekėme tikrai gerus rezultatus. Tačiau viskam yra pabaiga. Dabar su draugais žaidžiu ledo ritulio mėgėjų lygoje, kurioje, kaip ir MFL gali žaisti tiek paprasti mėgėjai, tiek ir buvę profai. Apskritai, kurdami „Dariaus ir Girėno“ lygą mes nuolat konsultavomės su MFL vadovais, siekiame perimti ir pasinaudoti geriausia šios lygos patirtimi.

O kas jums labiausiai patiko MFL varžybose?

Kadangi lygoje buvau nuo pirmų jos dienų, galėjau stebėti jos raidą ir pokyčius. Man labai patiko, kaip MFL iš mažų vienadienių turnyriukų išaugo į solidžią organizaciją, rengiančią kokybiškus, aukšto lygio čempionatus. Man asmeniškai labai patiko tvarka ir organizuotumas. Aiškus tvarkaraštis, rezultatai, statistika – niekada nelikdavo kažkokių abejonių, klausimų dėl rungtynių baigties ir pan. 

Taip pat labai patiko ir lygos vadovų požiūris, betarpiškas bendravimas, ryšys su komandomis. Niekada nesijautėme antrarūšiais, visada jautėme pagarbą ir pasitikėjimą. Tai irgi išskirtinės MFL savybės.