Pasibaigė jubiliejinis – 10-asis Mini futbolo lygos sezonas, o kol laukiame 11-ojo – kviečiame susipažinti su ryškiausiomis MFL dešimtmečio legendomis. Šeštoje Legendų serijos dalyje – 2015 metų MFL čempionai SKK Oniksas.

2015-ieji Vilniaus futbolan įnešė nemenkos sumaišties, kuomet Vilniaus regiono futbolo sąjungos vadovai nusprendė, kad futbolo mėgėjams neverta blaškytis po skirtingus čempionatus ir derėtų visą dėmesį sutelkti į vienas konkrečias varžybas. Futbolo mėgėjai šiai idėjai iš principo nepritarė – ir galiausiai VRFS jos atsisakė, tačiau MFL čempionatas dėl šios sumaišties savo trečią sezoną pradėjo stiprokai pasikeitęs.

Dėl sezono pradžioje tvyrojusios sumaišties iš MFL čempionato pasitraukė net 10 komandų, tarp jų – ir beveik visi 2014 m. MFL A diviziono kolektyvai – čempionai Eagle Team, prizininkai El Dorado ir FC IndEx, taip pat – Viršuliškės, FK Amstaff, FK Kiemas ir Gerusa. Pasitraukusių ekipų vietas užėmė 8 naujos komandos, tad čempionate iš viso dalyvavo 14 komandų, o varžybos buvo vykdomos 1,5 (pusantro) rato sistema. Tai yra – komandos pirmajame rate žaidė vieno rato sistema, o po to buvo suskirstytos į dvi grupes pagal užimtas vietas ir tęsė kovą dėl 1-7 ir 8-14 vietų.

Išsisklaidžius čempionato batalijų sukeltoms dulkėms paaiškėjo, kad ant aukščiausio MFL prizininkų pakylos laiptelio užkopė debiutantai – SKK Oniksas futbolininkai. Tokiu būdu trečią kartą iš eilės MFL čempionais tapo varžybų debiutantai. „Skaičiau interviu su Eagle Team vadovu Aleksandru, kad tik IndEx ir Eagle Team iškovojo MFL čempionų titulą debiutuodami lygoje. Visgi noriu patikslinti, kad Onikso debiutas MFL čempionate taip pat buvo auksinis. Be abejo, 2015-ais čempionatas buvo šiek tiek kitoks, galima sakyti, kad mums pasisekė, jog nebuvo Eagle Team ir El Dorado, bet istorijoje liko tik faktas, kad mes irgi pirmuoju bandymu iškovojo čempionų taurę“, – MFL Legendų rubrikai sakė ilgametis Onikso vadovas Edvardas Ruskan.

Oniksas MFL varžybose dalyvavo 7 sezonus. 2016-ais oniksėnai iškovojo bronzą pačiame pajėgiausiame A divizione, o 2017-ais į savo trofėjų lentyną įsidėjo ir MFL Taurę, joje atsidūrė ir MFL Žiemos turnyro nugalėtojų taurė. 2018-2021 metais Oniksas (arba Oniksas-TEC) sėkmingai puoselėjo tvirtų A diviziono vidutiniokų įvaizdį, tačiau po 2021 metų sezono Onikso pavadinimo MFL padangėje nebeliko, o 2022 metais A divizione mirgėjo tik FK TEC.

– Edvardai, pradėkim nuo tradicinio klausimo – kaip susikūrė Oniksas?

– Viskas prasidėjo, kai 2009 metų žiemą Sportimos manieže susirinko futbolą laisvalaikiu pažaisti norinčių draugų būrelis. Tarp mūsų nebuvo futbolininkų, ar futbolo mokyklų auklėtinių, tiesiog mes mylėjome futbolą ir norėjome žaisti savo malonumui. Tuo metu mūsų gretose buvo didelis futbolo mėgėjas Eugenijus Vežbickas, jis tapo pagrindiniu mūsų susirinkimų iniciatoriumi. 

Kažkiek pažaidę nusprendėme, kad reikia įkurti klubą ir išmėginti jėgas rimtesnėse varžybose. Iš pradžių bandėme patekti į Vasaros futbolo lygą ir nors iš pirmo karto nepavyko, bet 2010-ais mes visgi tapome VFL nariais. Į didįjį futbolą mūsų netraukė, nes žaidžiant 11x11 būtų neabejotinai reikėję ieškoti naujų žmonių, o pas mus buvo savas gerų draugų kolektyvas, su kuriuo galėjome dalyvauti mažesnio formato – 8x8 ar 7x7 varžybose. 

– Vasaros lygoje žaidėte nuo 2010 metų, o MFL čempionate debiutavote 2015-ais. Kodėl galiausiai nusprendėte išbandyti jėgas ir mini futbole?

– Patikslinsiu, kad MFL varžybose mes debiutavome dar 2014 metų pabaigoje, Sezono uždarymo turnyre. Ilgą laiką iš tiesų daugiausiai dėmesio skyrėme VFL varžyboms, taip pat žiemomis dalyvaudavome SFL 7x7 pirmenybėse, bet ilgainiui Eugenijus mus įtikino, kad galėtume žaisti ne tik žiemą ir vasarą, bet ir pavasarį bei rudenį. Kaip jau minėjau, didysis futbolas mūsų nedomino, o apie MFL iš pradžių nieko nežinojome. Tik 2014 metais išgirdome iš savo draugų – Juventus.lt futbolininkų, kad jie dalyvauja MFL čempionate ir tais metais tapo B diviziono nugalėtojais. Susidomėjome – ir nusprendėme patys pabandyti. MFL varžybų formatas mums patiko, tad 2015-ais tapome pilnateisiais MFL nariais.

– Ar į MFL atėjote nusiteikę pasiimti čempionų titulą? 

– Galite vadinti tai debiutantų sėkme, nes 2015-ais mes apie MFL beveik nieko nežinojome, neturėjome jokios informacijos apie varžovus, jų galimybes ir pajėgumus. Kita vertus, tais metais MFL situacija buvo labai sudėtinga, daug komandų pasitraukė dėl to meto Vilniaus futbolo valdžios noro riboti žaidėjų galimybes dalyvauti skirtinguose čempionatuose, tad buvo daug naujokų, keitėsi ir komandų sudėtys, bendras čempionato lygis buvo labai neaiškus.

– Kadangi tapote MFL čempionais, tai kaip ir galima būtų sakyti, jog jūsų lygis buvo aukštesnis nei kitų čempionato dalyvių?

– Nebūtinai. Taip, tais metais čempionate buvo ir kelios silpnesnės komandos, tačiau mes tikrai nebuvome galva geresni už visus varžovus. Riešė, Fortitudo, MSC, Signalizacija.lt buvo labai rimti priešininkai, galima sakyti – mūsų lygio varžovai. O tai, kad mes galiausiai užėmėme pirmą vietą – ne tiek meistriškumo, o mūsų užsispyrimo, charakterio, noro ir sėkmės derinys.

Pamenu, kad čempionatą pradėjome lengva pergale, bet paskui buvo ir skaudžių nesėkmių. Per pirmus šešis turus iškovojo tris pergales ir patyrėme tiek pat nesėkmių, ir tuo metu tikrai nejautėme, kad galime būti pirmi. Apskritai, po to kai 6-ame ture 0:4 pralaimėjome Fortitudo ekipai, mūsų komandos vadovas Eugenijus tiesiai paklausė, ko mes čia atėjome ir ar mums iš viso verta dalyvauti čempionate, jei nenorime laimėti? Jis nedaugžodžiavo, labai aiškiai sudėliojo visus akcentus – ir po to pokalbio mes tą sezoną čempionate daugiau nepralaimėjome – iškovojome 11 pergalių ir du kartus sužaidėme lygiosiomis. 

Be abejo, nebuvo taip, kad mes visus šlavėme nuo kelio, tiesiog žinojome, kad turime laimėti – ir laimėdavome. Pas mus tuo metu nebuvo kažkokių išskirtinių futbolininkų, žvaigždžių. Visi buvome draugai, ne vienerius metus žaidėme VFL čempionate, žinojome ką galime ir mokame. Tikrąja to žodžio prasme – mes buvome komanda. Mūsų kolektyve kiekvienas žinojo savo vietą, žaidėme tvarkingai, drausmingai, gal nebuvome patys techniškiausi ar gražiausi, bet žinojome, kaip turime žaisti, kad pasiektume reikiamą rezultatą. 

Aišku, buvo ir tokių rungtynių, kai šyptelėdavo ir sėkmė. Štai antrame etape vykusiose rungtynėse su Fortitudo likus 3 minutėms pralaiminėjome 2:4, bet tada Vitalij Ivanovskij per dvi minutes pelnė du įvarčius ir rezultatą išlygino. O 49 min. Aivaras Brindza įmušė pergalingą įvartį. Įsiminė ir priešpaskutinės čempionato rungtynės su Rieše. Jei būtume pralaimėję, Riešė dar būtų galėjusi išstumti mus iš pirmos vietos, tačiau sugebėjome išplėšti lygiąsias, nors paskutinėje atakoje varžovai turėjo puikią progą laimėti, bet nuo įvarčio išgelbėjo skersinis.

Manau, kad papildomos motyvacijos siekti čempionų titulo mums pridėjo ir komandos vadovo Eugenijaus liga. Sezono eigoje jo sveikata labai pašlijo, prieš lemiamas rungtynes jam buvo atlikta operacija, bet nepaisydamas nieko jis mus vsada palaikė, tiesiai iš ligoninės atvyko į Fanų stadioną – ir kartu su komanda iškėlė į viršų MFL čempionų taurę. O po mėnesio Eugenijus mirė. Tad reziumuojant – pirmasis sezonas MFL'e mums buvo tikrai ypatingas. Labai ilgas, permainingas, sunkus, sekinantis tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, toks, kokius dažniausiai matome filmuose, su pakilimais, nuolydžiais – ir saldžiai karčia pabaiga.

– Onikso istorija MFL varžybose tęsėsi ir po 2015 metų, tačiau čempionų titulo apginti nepavyko. Kodėl?

– Po metų į MFL sugrįžo Eagle Team ir El Dorado, ir iš karto supratome, kad tai visai kito lygio komandos. Jei neklystu, pirmą sezoną pralaimėjome jiems visus 6 tarpusavio susitikimus, bet rimtesnių šansų prieš juos neturėjo ir kitos komandos.

Kita vertus, bendras MFL lygis 2016-ais buvo gerokai aukštesnis, nes sugrįžo ne tik Eagle Team ir El Dorado, bet ir kitos komandos. Mums tas sezonas buvo labai neįprastas, nes turėjome pratintis prie gyvenimo be Eugenijaus. Iki tol jis užsiimdavo ir organizaciniais darbais, ir vadovaudavo komandai rungtynių metu. Po Eugenijaus mirties komandos vadovo funkcijas perėmiau aš, o trenerio vaidmenį atliko Tadas Kasiukevčius.

Iš to sezono negalėčiau išskirti kokių nors rungtynių, faktas, kad nebuvo lengva, nes divizione buvo tik 8 komandos, visos gan pajėgios ir tvirtos. Bet ir mes jau buvome apsipratę su MFL futbolu, subrendę kaip komanda – ir tai, kad užėmėme trečią vietą, manau, taip pat rodo, kad mūsų pergalė 2015 metais nebuvo atsitiktinė. 

– Sakote, kad 2016-ais A divizione nebuvo lengvų rungtynių, bet statistikoje matau 3 ir 4 turo rezultatus: 17:3 prieš MSC ir 10:1 prieš Juventus.lt. Kas ten nutiko?

– Paprasčiausiai varžovai nesusirinko. Su MSC siūlėme įvairiausius variantus, bet galiausiai jie atėjo 5-iese, tad teko žaisti. O Juventus.lt irgi tąkart taip pat neturėjo jokių rezervų. Bet tai labiau išimtys.

– Po auksinių 2015-ųjų ir bronzinių 2016-ųjų buvo dar penki Onikso sezonai MFL čempionate, bet iki prizinių vietų daugiau nebepakilote. O gal jau po 2016 metų buvo nuojauta, kad tai paskutiniai jūsų medaliai?

– Ne, tokios nuojautos nebuvo. Tuo metu mes su Tadu dar tik bandėme apsiprasti su naujomis pareigomis, tie bronzos medaliai buvo labai saldūs ir tikrai negalvojome, kad jau pasiekėme viską, ką tik galėjome, ir po to jau bus tik blogiau. Juo labiau, kad 2017-ais Oniksas apskritai sužaidė bene geriausią savo sezoną.

– Kuo ypatingas buvo 2017-ųjų sezonas?

– Visų pirma, VFL pirmenybėse mes iškovojome nugalėtojų taurę, o MFL'e tapome Taurės turnyro nugalėtojais, o vienu metu per abu turnyrus turėjome 18 nepralaimėtų rungtynių seriją. Tiesą sakant, galvoju, kad ir A divizione buvome verti medalių, bet sezono pabaigoje neužteko jėgų, patyrėme kelias nesėkmes ir likome penkti. Kita vertus, 2017-ais Oniksas čempionate pirmą kartą įveikė El Dorado, o Taurės ketvirtfinalyje, po baudinių serijos eliminavome nugalėtojų titulą gynusią Eagle Team komandą.  

Beje, baudinių serijose tais metais mes apskritai buvome nenugalimi, nes mūsų vartininkas Igoris Jakovlevas faktiškai buvo nepramušamas. Jis MFL Taurės pusfinalyje atrėmė tris VDA futbolininkų smūgius nuo 9 metrų žymos, o finale – tris kartus sustabdė ir IndEx žaidėjus. 

Apskritai, tas MFL Taurės finalinis etapas buvo kažkoks kosmosas. Jau pats mūsų kelias į finalą buvo įsimintinas, nes pirmame etape prieš Fortitudo laimėjome po paskutinę sekundę pelnyto įvarčio, ketvirtfinalyje po baudinių įveikėme galinguosius Eagle Team, o pusfinalyje ir finale taip pat triumfavome po baudinių. Ir atmosfera buvo nereali, finalines rungtynes transliavo DELFI, jautėm didelį emocinį pakilimą. Tad tie 2017 metai mums buvo dar įspūdingesni nei 2015 ar 2016-ieji.

– Tokiu atveju peršasi išvada, kad 2017-aisias Oniksas pasiekė savo piką, nes po to skambių pergalių ir pasiekimų buvo mažiau.

– Žvelgiant retrospektyviai galima sutikti, kad 2017-ieji buvo mūsų geriausi metai. Tuo metu ir Onikso senbuviai buvo geriausioje formoje, ir į komandą atėję naujokai suteikė šviežią energijos ir jėgų impulsą. O vėliau teko susitaikyti su mėgėjų futbolo realybe – amžius ir traumos padarė savo darbą, be to, vis sunkiau sekėsi laviruoti tarp VFL ir MFL čempionatų. Juo labiau, kad MFL lygis nuolat augo, greičiai ir žaidimo kokybė didėjo, matėme, kad mums vis sunkiau atlaikyti jaunesnių priešininkų spaudimą. Aišku, komandos sudėtis keitėsi, senbuviai po truputį traukėsi, jų vietas užėmė iš TEC komandos atėję žaidėjai. Todėl kurį laiką komanda vadinosi Oniksas-TEC, o šiais metais liko tik TEC. 

– Kodėl?

– Nusprendžiau, kad vienu metu dviejuose turnyruose žaisti jau nebegalime, tad Oniksas šiais metais susikoncentravo į VFL čempionatą, o MFL reikalais užsiėmė TEC žaidėjai. Gaila, kad šis sezonas MFL čempionate TEC komandai nebuvo sėkmingas, A divizione užėmė 8 vietą, buvo ir skaudžių pralaimėjimų. 

– Tai gal kitais metais ir vėl matysime Oniksas-TEC komandą?

– Niekada nesakyk niekada, bet šiuo metu daugiau šansų būtų Oniksą išvysti MFL veteranų čempionate, jei toks būtų organizuojamas. Aišku, būtų labai gerai, jei Fanų stadionas pagaliau pakeistų dangą, nes vyresnių futbolininkų kojos ir raumenys jau nebeatlaiko senosios dangos iššūkių. O šiaip, noriu pasakyti, kad MFL čempionatuose turėjome labai gerai laiką, susipažinome su puikiais žmonėmis, pasiekėme įsimintinų pergalių, neišvengėme ir nesėkmių, bet visa tai yra futbolo dalis. 

Pasinaudodamas proga, noriu Onikso vardu padėkoti visiems varžovams, su kuriais per tuos septynerius metus teko susitikti futbolo aikštėse. Per tuos metus buvo visko, bet galiausiai su visais atsisveikinome be pykčio, o su kai kuriomis komandomis tapome tikrais draugais.

Taip pat norėčiau atskirai paminėti ir žmones, be kurių Onikso komandos pasiekimai būtų gerokai kuklesni. Debiutinio MFL sezono metu komandoje pirmais smuikais grojo broliai Olegas ir Vitalijus Ivanovskiai, auksą mums kalė snaiperiai Vitalijus Jeršovas, Aivaras Brindza ir iki traumos įvarčius štampavęs Tomaš Bedulskij. Tuo metu gynybą cementavo Deividas Petrulevičius, Nerijus Masėnas ir Audrius Ruželė. 

2016-2018 metais Onikso lyderių gretas papildė Arminas Lapinskas, Almantas Tamulionis ir varžovų vartininkų siaubu tapęs Jonas Šimonis, o 2019-2021 metais MFL'e su mumis debiutavo jaunieji žalgiriečiai Deividas Linauskas, Evaldas Pliavga ir Simonas Stankevičius.

Dėkoju visiems visų laikų Onikso nariams, ne vienerius metus aukojusiems ketvirtadienio vakarus dėl futbolo Fanų stadione, taip pat ir visiems mūsų varžovams, teisėjams ir, be abejo, MFL organizatoriams, jau dešimtmetį kuriantiems šį puikų futbolo pasaulį.