Pasibaigė jubiliejinis – 10-asis Mini futbolo lygos sezonas, o kol laukiame 11-ojo – kviečiame susipažinti su ryškiausiomis MFL dešimtmečio legendomis. Aštuntoje Legendų serijos dalyje – žymiausias MFL treneris Stanislovas Danisevičius.

1957 metais Panevėžyje gimęs S. Danisevičius nuo 1976 iki 1986 m. žaidė Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje, o 1979 ir 1984 metais buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Puikia technika, tobulu aikštės matymu ir žaidimo supratimu garsėjęs futbolininkas atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę spėjo apsivilkti ir nacionalinės vyrų futbolo rinktinės aprangą, o futbolininko karjerą baigė Vilniaus „Panerio“ ekipoje. Iki 1998 metų S. Danisevičius buvo šio klubo prezidentu, o vėliau pasinėrė į verslą.

2015 metais S. Danisevičius tapo FK „Riešė“ vyriausiuoju treneriu ir jau pačiame pirmame sezone jo vadovaujama ekipa MFL čempionate užėmė antrą vietą. 2017 metais „Riešė“ MFL čempionato A divizione finišavo trečioje pozicijoje, o S. Danisevičius buvo išrinktas geriausiu metų treneriu. Beje, tais pačiais 2017-ais pirmą kartą vykusias MFL Supertaurės rungtynes laimėjo „Eagle Team“ komanda, o prie „Erelių“ pergalės taip pat prisidėjo ir S. Danisevičius. 

MFL apdovanojimų ir titulų galeriją papildė ir 2016-2017 bei 2017-2018 m. FK „Riešė“ ekipos iškovotos MFL Žiemos turnyrų nugalėtojų taurės.

Nuo 2015 iki 2018 metų S. Danisevičius treniravo ir Lietuvos mažojo futbolo rinktinę, dalyvavo Europos čempionatuose, o 2018-ais iškovojo aukso medalius Baltijos šalių taurės turnyre. 

– Kaip nutiko, kad 2015 metais ėmėtės treniruoti MFL čempionate dalyvavusią „Riešės“ ekipą?

– Pats gyvenu Riešėje, čia yra ir mano įmonė, tad tai, kad tapau būtent „Riešės“ komandos treneriu buvo visiškai natūralu ir logiška. Pamenu, kad vieną 2015 metų dieną pas mane į ofisą užsuko Tomas Guiskis. Pasikalbėjome apie galimybę paremti MFL čempionate žaidžiančią komandą, o to pokalbio eigoje iškilo klausimas, ar nenorėčiau juos šiek tiek patreniruoti. Pasakiau, kad iš pradžių norėčiau pamatyti jų rungtynes, o tada jau spręsiu. 

– Ir koks buvo pirmas įspūdis? 

– Atvirai pasakysiu, nepamenu su kuo jie ten žaidė, bet įspūdis buvo toks, kokio ir tikėjausi – pamačiau entuziazmu trykštančius futbolo mėgėjus, be jokios tvarkos lakstančius po aikštelę. Visgi manęs tai neatbaidė, tik iškėliau Tomui esminę sąlygą – jei norite, kad treniruočiau, tai teks ir patiems treniruotis. Puikiai supratau, kad jei ateisiu tik į rungtynes ir pastovėsiu prie šoninės linijos dalindamas patarimus ar atlikdamas keitimus – nieko gero nebus.

Mano sąlyga jiems tiko – ir pradėjome dirbti. Per savaitę turėjome po dvi treniruotes ir vienerias rungtynes. Ir treniruotės tikrai buvo rimtos, ne šiaip kamuolio paspardymas ar futbolo pažaidimas. Kadangi „Riešės“ komandoje žaidė paprasti futbolo mėgėjai, galima sakyti – gatvės futbolininkai, be rimtesnių futbolo mokyklos pagrindų. Tad ir dirbti su jais reikėjo atitinkamai. Todėl mano treniruotėse pagrindinis akcentas buvo greitis, fizinis pasirengimas, ištvermė, taip pat taktikos sudėliojimas. Treniravomės tikrai labai rimtai ir atsakingai, tie, kurie rečiau lankydavosi treniruotėse mažiau ir žaisdavo, nors realiai buvo geresni už kitus. Manau, kad vaikinams tos treniruotės parodė tikro futbolo pasaulį.

– Galima sakyti, kad treniruočių efektas buvo teigiamas, nes jau 2015-ais „Riešė“ tapo MFL vicečempione?

– Jei neklystu, su komanda pradėjau dirbti sezono viduryje, tad tikrai negaliu tvirtinti, kad čia tik mano indėlis buvo svarbus. Be to, tais metais čempionate nedalyvavo „Eagle Team“, „El Dorado“ ir kitos pajėgios komandos, tad konkurencija tikrai nebuvo tokia didelė, kaip 2016 ir 2017 metais. Manau, kad būtent 2017-ais „Riešės“ komanda demonstravo geriausią futbolą, atėmėme taškus iš čempionais tapusios „Eagle Team“ komandos, labai atkakliai kapojomės su „El Dorado“. Tai buvo labai pajėgūs kolektyvai, jų gretose žaidė tikri futbolininkai, o mes buvome ir likome paprastais futbolo mėgėjais.

Didžiausia mūsų problema, kad mes neturėjome tikro vartininko, sugebančio žaisti ir kojomis. Mini futbole toks vartininkas yra didelė vertybė, su juo komanda gali žaisti pilnavertį futbolą. Deja, per mano darbo metus mes tokio žaidėjo neradome, teko ieškoti kitokių sprendimų.

Sidabras ir bronza MFL čempionatuose, bei pergalės MFL Žiemos turnyruose byloja, kad tie sprendimai buvo sėkmingi.

Pagrindinis sprendimas – nedaryti aikštėje to, ko nemoki. Kaip jau minėjau, komandoje žaidė ne futbolo mokyklų auklėtiniai, o paprasti futbolo entuziastai. Nebuvome techniški, tad laimėti prieš geresnius varžovus galėjome tik žaisdami drausmingai, aktyviai presinguodami ir neleisdami žaisti savo priešininkams. Šiuos žaidimo aspektus šlifavome treniruotėse, tai naudojome ir rungtynėse.

– Įtariu, kad ne visiems tai patiko, bent jau varžovams tikrai neturėjo būti malonu žaisti su tokia „Rieše“?

– Kiekvienas žaidžia taip, kaip gali. Aš visada buvau maksimalistas, mano tikslas buvo laimėti. Nuolat kartodavau žaidėjams, kad jei jau atėjo į rungtynes, tai privalo kautis tik dėl pergalės, o jei nenori – tai gali eiti bulvių kasti. Be to, su tais futbolininkais kitaip žaidžiant laimėti nebuvo realu. Todėl mes labai aktyviai presingavome, naudojau labai dažną žaidėjų rotaciją, visi žinojo savo užduotis ir vaidmenį aikštėje. Mes negalėjome raičioti kamuolio, negalėjome kombinuoti ir atlikti po 10-15 perdavimų, bet turėjome savų privalumų – ir mano darbas buvo juos tinkamai išnaudoti.

– Ar galėtumėte išskirti kokias nors MFL rungtynes, kaip įsimintiniausias, ryškiausias?

– Jei reikėtų pasirinkti vienerias rungtynes – tai būtų paskutinis 2017 metų čempionato turas. Prieš šį turą mes turėjome po lygiai taškų su FK „Rytas“ ekipa, tad paskutinėse rungtynėse mums reikėjo laimėti, kad išsaugotume trečią vietą. Žaidėme su FC „IndEx“, kova vyko iki paskutinės minutės, o pergalingą įvartį įmušėme 50 minutę. Dvikova tikrai buvo labai atkakli, intensyvi, permainingai ir labai įdomi.

Taip pat įsiminė ir 2017 m. MFL Supertaurės rungtynės. Prieš jas į mane kreipėsi „Eagle Team“ komandos vadovas Aleksandras ir paklausė, ar negalėčiau kelias savaites su jais padirbėti, patreniruoti. Tuo metu aš treniravau „Riešės“ komandą, bet Supertaurės varžybose mes nedalyvavome, tad gavęs MFL vadovų sutikimą laikinai prisijungiau prie „Eagle Team“. Turėjome dvi ar tris savaites, neblogai pasiruošėme ir Supertaurės rungtynėse 2:0 nugalėjome „El Dorado“. Beje, po to dar buvo Baltijos klubų taurės turnyras, jame „Eagle Team“ užėmė antrą vietą. 

– 2018-uosius pradėjote antrąja pergale MFL Žiemos taurės turnyre, tačiau sezono viduryje atsisveikinote su „Riešės“ komanda. Kodėl?

– Dirbau trejus metus, po savo darbų dar važiuodavau į treniruotę, grįždavau namo vėlai vakare, pastebėjau, kad vis sunkiau užmigti. Ilgainiui tikrai pasidarė sudėtinga taip dirbti. Jaučiau, kad padariau viską ką galėjau, atėjo metas atsisveikinti.

– Atsisveikinimas su mažuoju futbolu simboliškai sutapo su jūsų treniruotos Lietuvos mažojo futbolo rinktinės pergale Baltijos taurės turnyre. Kokie įspūdžiai liko iš šio turnyro?

– Kadangi iki tol Lietuvos rinktinė nebuvo laimėjusi Baltijos taurės turnyro, tai ši pergalė buvo sutikta labai emocingai. Pamenu, kad 1:0 nugalėjome estus, o su latviais sužaidėme lygiosiomis 0:0. Bet progų ir galimybių įvarčiams tikrai turėjome gerokai daugiau, tad pelnytai tapome turnyro nugalėtojais. Aš su Lietuvos mažojo futbolo rinktine darbavausi trejus metus, manau, man pavyko suburti tvirtą ir kokybišką futbolininkų branduolį, su kuriuo buvo galima siekti pergalių ir aukščiausio lygio tarptautiniuose turnyruose.

– Ar vis dar domitės MFL reikalais, ar stebite komandų rungtynes?

– Nors pastaruosius kelis metus nieko netreniruoju, bet MFL tikrai neužmiršau. Įdėmiai seku „Riešės“ rezultatus, mačiau, kad buvo ir prastesnių sezonų, bet paskutinis suteikė optimizmo, kad komanda gali sugrįžti ir į A divizioną. Man tikrai malonu prisiminti darbą su „Rieše“, džiaugiuosi, kad iš futbolo entuziastų padariau tvirtą, konkurencingą futbolo komandą, savo laiku kovojome dėl aukščiausių vietų su pajėgiausiais priešininkais. Per tuos metus MFL lygis stipriai ūgtelėjo, komandos ženkliai sustiprėjo, tad išlikti viršūnėje buvo labai sudėtinga.

– O kuo dabar užsiimate? Ar yra vietos futbolui jūsų gyvenime?

– Futbolui vietos visada buvo ir bus, bet pats aktyviai jau nebežaidžiu net ir su senjorais. Dabar mano pagrindinis sportas – smėlio tenisas. Prieš dvejus metus pirmą kartą paėmiau į rankas raketę, bet pasirinkau šiek tiek kitokį tenisą – ant smėlio. Ir supratau, kad tai yra mano sportas. Žaidžiu dvejetuose, du kartus per savaitę treniruojuosiu, kartą per savaitę žaidžiame, dalyvaujame įvairiose varžybose. Tai labai fainas, aktyvus žaidimas. Man jis labai patinka, nes nekenkia sąnariams. Be to, kadangi žaidžiame dviese, tai ir bėgioti daug nereikia, užtenka matyti aikštę, skaityti žaidimą, jausti partnerį.

O jei kas nors imtų ir pasiūlytų vėl sugrįžti į futbolą ir padirbėti treneriu?

Ačiū, bet ne. Futbolui ir taip labai daug atidaviau per savo gyvenimą, dabar jau noriu gyventi dėl savęs. Dabar jaučiu didelį malonumą žaisdamas smėlio tinklinį, štai šiais metais su partnere mišrių dvejetų varžybose iškovojome net tris taures. Futbolas visą laiką išliks su manimi, tačiau dabar mėgaujuosi kitomis galimybėmis.