Pasibaigė jubiliejinis – 10-asis Mini futbolo lygos sezonas, o kol laukiame 11-ojo, kviečiame susipažinti su ryškiausiomis MFL dešimtmečio legendomis. 9-oje Legendų rubrikos dalyje pakalbinome rezultatyviausią visų laikų MFL futbolininką – Martyną Rašinską.

179 įvarčiai MFL ir Mini SFL čempionatuose, 10 įvarčių MFL Taurės ir Supertaurės turnyruose ir net 101 tikslus smūgis visose kitose MFL varžybose (Vasaros ir Žiemos, bei Sezono Atidarymuose ir Uždarymuose). Iš viso – 290 oficialioje MFL statistikoje užfiksuotų golasų. 

Akivaizdu, kad per pirmą MFL istorijos dešimtmetį M. Rašinskas aukštai pakylėjo rezultatyvumo kartelę. Nors, kaip pats teigia, ateidamas į MFL apie įvarčius negalvojo. „Aš niekada nesureikšminau savo įvarčių. Kai pradėjau žaisti MFL jau suvokiau, kad futbolas yra komandinis žaidimas ir vienas pats nelabai ką padarysi. Aišku, rungtynėse pasitaikius progai mušdavau į vartus, tačiau niekada nesiekiau būti rezultatyviausiu, mielai dalindavausi kamuoliu su komandos draugais. Manau, kad ir rezultatyvių perdavimų esu atlikęs ne tiek jau ir mažai“, – pastebėjo M. Rašinskas.

– Į MFL futbolo pasaulį atėjai būdamas 25-erių. Kokią futbolo patirtį turėjai, kur žaidei iki tol?

– Žaidžiau futbolą su draugais, Vilniuje paspardydavome kamuolį Sportimoje, su FK Vingis komanda nuo 2011 metų rungtyniavau SFL pirmenybėse. Tačiau rimtos futbolo patirties neturėjau, nes gimtojoje Plungėje lankiau ne futbolo, o krepšinio treniruotes. Plungės sporto mokykloje krepšiniui atidaviau šešerius metus, net ir persikėlęs į Vilnių iš pradžių aktyviai žaidžiau miesto krepšinio lygoje. 

Ir tik po metų-kitų man kažkas parodė kelią į Sportimą. Nuo to laiko kiekvieną sekmadienį ten su draugais ir žaisdavau futbolą, ten susipažinau ir su nepamainomu futbolo palydovu – alumi. Ir taip po truputį patapau futbolo mėgėju.

– Kažkaip sunku patikėti, kad rezultatyviausias visų laikų MFL futbolininkas su futbolu susipažino tik Vilniuje, ir tik sulaukęs dvidešimt kelių metų?

– Su futbolu susipažinau dar gimtojoje Plungėje, nes mano vyresnis brolis Žydrūnas lankė futbolo treniruotes ir buvo gan rimtas futbolininkas. Bet mane nuo futbolo treniruočių atbaidė tuometinių trenerių riksmai, todėl pasirinkau krepšinį. Aišku, futbolą irgi pažaisdavau, bet tik kiemo lygio varžybose. Vaikystėje futbolas tikrai nebuvo pagrindinis mano užsiėmimas. Man apskritai labai patiko sportas, mėgau ir krepšinį, ir ledo ritulį. Gal todėl pataikyti į futbolo kamuolį man niekada nebuvo problema.

– Kaip suprantu, tarp draugiškų pasispardymų Sportimoje ir MFL debiuto dar buvo didžiojo SFL futbolo patirtis. Kokia?

– Čia reikia padėkoti FK Vingis kolektyvui, kuris mane parengė rimtam futbolui. Nepamenu, kaip aš ten atsidūriau, bet tikrai žinau, kad buvo žiauriai gerai. Tuo metu komandos branduolį sudarė patyrę, brandūs vyrai, aš buvau bene jauniausias. Jie visur mane vežėsi, manimi rūpinosi, man niekas nekainavo – nei turnyrai, nei pirtelės po turnyrų. Su Vingiu SFL lygose turėjau kelis puikius sezonus, iš gynėjo tapau puolėju, pajutau įvarčių skonį, man regis, vienais metais pabuvau ir rezultatyviausiu A diviziono žaidėju. Atsiminimai tik patys geriausi. Galima sakyti, kad šioje komandoje ir gavau tikrus futbolo mokyklos pagrindus.

– Ir tos futbolo pamokos jau pirmame MFL sezone padėjo pačiam pelnyti 47 įvarčius. Tiesa, tuo metu įvarčius štampavai ne su El Dorado komanda, o su legendine MSC ekipa. Kaip joje atsidūrei?

– Kaip dažniausiai būna, viskas prasidėjo nuo neįpareigojančio kito žemiečio ir žemaičio Adomo Kripo kvietimo ateiti pažaisti futbolą. Sakė, kad vyksta kažkoks čempionatas ir jiems reikia žaidėjų. Tuo metu gyvenau Santariškėse, rungtynės vyko Antakalnyje, toje mažoje aikštelėje. Dar paprašė prigriebti daugiau žmonių, tai atvažiavau su Eriku Vaičekausku iš Vingio. Varžovas buvo FK Svajonė, žaidėme lyg ir 6 prieš 6, bet mūsų buvo vienu mažiau, tad jie mums davė kažkokį jauną vaikinuką. Ir mes vis tiek juos aplošėme. Pamenu, kad tada su Eriku pribeldėme daug įvarčių. Tose rungtynėse MSC komandoje be A. Kripo žaidė dar keli plungiškiai – Tomas Butkus ir Mindaugas Valančius. Vėliau prisijungė daugiau Plungės atstovų, taip ir pradėjome lipdytis.

– Pirmas MFL sezonas MSC komandai atnešė bronzos medalius, o pačiam – sidabrinį snaiperio batelį. Nors, kai pagalvoji, su 47 pelnytais įvarčiais likti antram tarp rezultatyviausių čempionato žaidėjų yra kažkas nerealaus.

– Tas pirmasis sezonas buvo tikrai įsimintinas, nes bene pirmą kartą turėjau galimybę reguliariai grumtis su rimtais futbolininkais, įvairių kartų buvusiais Vilniaus futbolo mokyklos auklėtiniais. Tais metais čempionate netrūko pajėgių komandų – FC IndEx, Viršuliškės, Signalizacija, Perkūnas, Gerusa, tas pats legendinio Jurijaus Tarakanovo suburtas SK Advantas. O snaiperių lenktynėse konkuravau su Ernestu Česoniu. Prisipažinsiu, negalėjau patikėti, kad žmogus su tokia kaire ranka gali taip puikiai žaisti futbolą. Kita vertus, jo kairė koja buvo absoliučiai neįtikėtina. Apskritai, tų metų IndEx su Česoniu ir Eduardu Grudinskiu buvo tikrai geriausia MFL komanda. Aišku, mes irgi turėjome gerą kapelą.

– 2013 metais prieš paskutines MFL čempionato rungtynes E. Česonis buvo įmušęs 48, o M. Rašinskas – 46 įvarčius. Regis, Auksinis snaiperio batelis buvo ranka pasiekiamas, bet paskutinėse rungtynėse pasižymėjai tik kartą, o Ernestas – tris. Ar pameni tas rungtynes?

– Pamenu tik tiek, kad man tą dieną varžovų vartai buvo per maži. Bet mes vis tiek laimėjome.

– MSC ekipos aprangą MFL varžybose vilkėjai tik metus, bet per juos spėjai įmušti 73 įvarčius – 47 čempionate ir 26 Žiemos pirmenybėse. Galėtum išskirti kurį nors įsimintiniausią?

– Iš MSC laikų man atmintyje įsirėžė rungtynėse su Advantu pelnytas įvartis. Nepamenu pačios atakos pradžios, bet yra visa serija nuotraukų, kuriose matyti, kaip J. Tarakanovas mane gaudo, verčia ant žemės, bet aš vis tiek dar sugebėjau prastumti kamuolį ir šis įriedėjo į vartus. Man tai buvo įsimintiniausias įvartis, nors tose rungtynėse, jei neklystu, iš viso įmušiau 7. 

Beje, vėliau su J. Tarakanovu buvome ir komandos draugais El Dorado ekipoje, jis mane treniravo ir Lietuvos mažojo futbolo rinktinėje, ir apskritai, su juo susiję tik patys geriausi prisiminimai.

- Po MSC gretose praleistų metų prasidėjo iki šiol trunkantis El Dorado etapas. Būtent su šia komanda buvo iškovoti visi įmanomi MFL titulai ir trofėjai, taip pat pelnytas ir 100-asis įvartis, o 2016-ais pasiimtas rezultatyviausio MFL A diviziono žaidėjo apdovanojimas.

– Tiesą sakant, to apdovanojimo galėjo ir nebūti, nes tais metais aš ir Darius Pupliauskas pelnėme po lygiai įvarčių. Pamenu, kad paskutinėse sezono rungtynėse žaidėme su Eagle Team, buvome jau užsitikrinę čempionų titulą, bet vis tiek labai norėjome laimėti. Pelniau pirmą rungtynių įvartį, po to tris pridėjo Nikita Juščenko, o penktą įmušė Darius. Ir įmušė, beje, po mano perdavimo. Taip gavosi, kad galiausiai abu turėjome po 34 įvarčius, tad teko sumesti „pa marskomu“ – ir čia jau man nusišypsojo sėkmė!

O kalbant apie 100-ąjį įvartį, tai aš jį taip pat puikiai pamenu. Tai nutiko 2016 m. rugsėjo 8 dieną, žaidėme su FK Fortitudo. Įmušiau 3 įvarčius per kelias minutes, o vienas iš jų buvo 100-asis. Jei neklystu, Fortitudo vartus saugojo Gabrielius Butkevičius, tad jį galima drąsiai vadinti mano 100-uko bendraautoriumi. Įdomiausia, kad tuo metu nežinojau, jog turiu pirmą 100-uką, nes apdovanojimą MFL vadovas Tomas Butkus įteikė tik po savaitės, kai mes 3:1 nugalėjome Eagle Team komandai, bet aš neįmušiau. Užtat Laurynas Šimkus įkalė du fantastinio grožio golus. 

Visą tą reikalą taip gerai pamenu dar ir todėl, kad šventinis paminėjimas viename Vilniaus miesto bare buvo kaip reta stiprus ir baigėsi tik paryčiais. 

– Ar pavyktų iš visų 290-ies įvarčių išrinkti pačiam patį gražiausią?

– Deja, mano įvarčiai ir grožis kažkaip prasilenkia. Ne veltui mano įvarčius komandos draugai vadina šiūpeliniais.

– Ta prasme?

– Nes daugumą savo įvarčių įmušiau ne taip kaip norėjau, o taip kaip gavosi. Būdavo, kad norėdavau mušti į tolimą kampą, o pataikydavau į artimą, taip nustebindamas ne tik save, bet ir varžovų vartininką. Būdavo, kad norėdavau mušti pėda, keltimi, o įmušdavau bauzda ar kulniuku. Todėl mano įvarčiai dažniausiai buvo ne efektingos superbombos, o darbiniai goliukai, tarsi su šiūpeliu pamušti. Kita vertus, tie mano šiūpeliniai įvarčiai taip pat padėjo komandai siekti pergalių, medalių ir taurių. 

– Netikiu, kad taip jau visai nebuvo nei vieno efektingesnio pataikymo.

– Jei labai labai reikia, tai galiu paminėti šiais metais į Dinamikos vartus įmuštą įvartį. Iš dešinio krašto, vienu lietimu, tolimas smūgis. Gražu. Taip pat 11 ture su Eagle Team įmušiau įvartį iš tolimesnės distancijos, pasinaudojęs jų vartininko klaidele. Gal ne tiek gražus, kiek reikšmingas, nes jis tapo pergalingu. Nors, aišku, tai vis tiek nebuvo kažkoks nerealus pataikymas į tolimą viršutinį. Tokių pas mane jei ir buvo – tai labai nedaug.

- Kodėl?

- Nes mano žaidimo stilius – ne efektingas, o efektyvus. Aš aikštėje daug judu, spaudžiu priešininkus, provokuoju klaidas, o paskui jas verčiu įvarčiais. Tiesa, paskutiniais metais man komandos draugai sako nesivarginti, tiesiog pastovėti prie varžovų vartų virpsto, o jie jau pasirūpins, kad kamuolys pataikytų į mane. Būna, kad ir pataiko. Bet dažniau vis dar reikia pačiam pasistengti.

– Kas toliau? Kiek dar sezonų planuoji šiūpeliuoti įvarčius?

– Ne taip seniai įžengiau į futbolo senjorų amžiaus grupę, tad puikiai suprantu, kad mano galimybės varžytis ir konkuruoti su jaunesniais priešininkais bus mažesnės, nei prieš dešimtmetį. Kita vertus, man pačiam šiek tiek keista, kaip stipriai per tą dešimtmetį pasikeitė MFL. Pradėjome nuo absoliučiai mėgėjiškų varžybų, mažojoje Antakalnio futbolo aikštelėje, tikrąja to žodžio prasme – garde. Lošdavome su skirtukais, užsimetę juos ant pliko kūno. 

Tuo metu net minties nebuvo, kad MFL taps tokio aukšto lygio organizacija, su apdovanojimais, nominacijomis, ilgamete statistika, rezultatyviausių šimtukais ir puikia komunikacija. Bet lyga nuolat žengė į priekį, su ja nuolat tobulėjo, stiprėjo ir komandos. Tad galiu tik pasidžiaugti, kad man pavyko palikti kažkokį pėdsaką lygos istorijoje. Jei pavyks išvengti traumų, planuoju dar šiek tiek paklibėti MFL'e.

– Gal ne tik paklibėti, bet ir šturmuoti simbolines MFL rezultatyvumo aukštumas? Tarkim, 200 įvarčių A divizione, 300 – visose varžybose?

– Kaip jau sakiau, man tie įvarčiai niekada nebuvo kažkokia siekiamybė. Tiesiog norėjau žaisti futbolą, norėjau, kad komanda būtų draugiška ir kovotų dėl pergalių. Ir apskritai, paskutiniais metais mano vaidmuo El Dorado komandoje jau šiek tiek kitoks, labiau orientuojuosi į organizacinius reikalus, aikštėje būnu trumpiau, tad ir įvarčių vis mažiau.

Aišku, būtų smagu tapti pirmuoju MFL 200-ukininku, bet tikrai nesirengiu prašyti komandos draugų, kad jie man specialiai sudarytų išskirtines sąlygas ir padėtų mušti įvarčius. Mūsų visų tikslas yra vienas – siekti pergalių ir kovoti dėl aukščiausių vietų. Jei tai pavyks padaryti be mano įvarčių – aš tikrai dėl to neliūdėsiu. Svarbiausia, kad nebūtų traumų, kad visi gausiai rinktųsi į rungtynes, o aš jau pasistengsiu savo minutes tinkamai išnaudoti.

– Leisiu sau pastebėti, kad 35 metai – ne tiek ir daug.

– Bėgime nuo 35-erių prasideda tikroji branda, o kaip futbole – pamatysim. Bent jau SFL žiemos turnyre sekasi tikrai neblogai, tad ir MFL aikštelėse dar planuoju padirbėti. Bent jau tol, kol komandai manęs reikės aikštėje. O kai nereikės – tada palaikysiu vyrus nuo kalnelio!

O pabaigai, noriu padėkoti visai El Dorado komandai, visiems buvusiems bendražygiams ir visiems, kurie kiekvieną ketvirtadienį ateina mūsų palaikyti. Be visų šitų šiūpelinių draugų nebūtų ir mano legendos!